laureprouvost1

16 Jul RUPERT | Laure Prouvost parodos ir požeminis paviljono „Aš po žeme“ atidarymas

Laure Prouvost parodos ir požeminis paviljono „Aš po žeme“ atidarymas

 

Liepos 16 d. 18 val atidaroma šiuolaikinės prancūzų-britų menininkės Laure Prouvost paroda ir požeminis paviljonas „Aš po žeme“ (angl. Burrow me). 2013 m. L. Prouvost buvo įteiktas prestižinis Turnerio prizas, kasmet skiriamas geriausiems Didžiosios Britanijos kūrėjams, dirbantiems vizualiųjų menų srityje. 2011 metais ji buvo apdovanota kitu itin svarbiu meno prizu – „Max Mara Art Prize for Women“, skiriamu šiuolaikinio meno kūrėjoms.

 

Ambicingą menininkės projektą sudaro dvi dalys. Viena jų – architektų Onos Lozuraitytės ir Petro Išoros suprojektuotas požeminis tunelis, skirtas filmo Burrow Me prezentacijai ir peržiūroms, kita – galerijos erdvei sukurta unikali atmosferiška instaliacija su originaliais menininkės kūriniais, sukurtais specialiai šiai parodai. Filme, supriešindama pasakotojo ir stebėtojo santykį, menininkė kuria pasaulį, kuriame veikia žiūrovo vaizduotė. Tikėtina tampa neįtikėtina, o neįtikėtina – tikėtina. Filmui dedikuota „ola“ (burrow) leis žiūrovui visapusiškai pasinerti į kūrinio kontekstą – sujungdama filmo erdvę su instaliacijos erdve, menininkė suteiks žiūrovams galimybę pabuvoti apsukriai surežisuotoje aplinkoje, požeminiame kino teatre. Savo filmais ir instaliacijomis L. Prouvost siekia atkreipti žiūrovų dėmesį į kasdieniškas ir nuspėjamas kalbos, vaizdo ir pasaulio suvokimo reikšmes. Sparčiai judančių vaizdų, nurodomųjų tekstų, bei garso intarpų pagalba manipuliuodama jutimais, menininkė tiesiogiai kreipiasi į žiūrovą ir suteikia jam išskirtinę fizinę patirtį.

 

Kuratorė: Justė Jonutytė

Architektai: Ona Lozuraitytė ir Petras Išora

Asistuojanti kuratorė: Maya Tounta

Pagrindiniai rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Lewben Art Foundation

Rėmėjas: Augalų centras “Multiflora”

Partneriai: Prancūzų institutas Lietuvoje, Lietuvos kultūros ministerija, MOT International Brussels & London, Vilniaus miesto savivaldybė

Spaudos partneriai: LRT Kultūra, Artnews.lt, Moteris, Lamų Slėnis

Asistentai: Ciaran Wood ir Paulius Andriuškevičius

Inspiracija teksto įžangai: Neringa Černiauskaitė

Dizainas: Goda Budvytytė

 

Parodą galima apžiūrėti: liepos 17 – rugsėjo 6 d., 2015 m. trečiadieniais ir ketvirtadieniais (12:00 – 17:00), penktadieniais (12:00 – 19:00), šeštadieniais ir sekmadieniais (12:00 – 17:00).

Read More
11219680_913390238721221_1878914929188665801_n

26 Jun RUPERT | ‘Darymo’ politika ir praktika

Šis renginys suburs šiuolaikinių menininkų grupę, kurie pristatys ir aptars savo darbus tyrinėjimo, plėtimo(si), komplikavimo, įsivaizdavimo naujai ir ‘darymo’ ribų kontekste. Jų darbai pateiks sudėtingų sąvokų – kas ir ką ‘darymą’ gali apimti, o taip pat apie patirtį ir pasirodymą bei kaip tai supranta publika. Jie tirs įvairius procesus ir medžiagas: paslėptų erdvių formavimą, intymumą ir kontempliaciją (Serapinas); šviesą, techno-mokslinius išradimus ir nuovoką (Narbutaitė); knygų ir archyvų architektūrą (Rybakova); mikrobus, socialines aludarystės istorijas ir generatyvinę būklę – apsvaigimą, svaigulį (Burokas). Renginyje taip pat bus ir tiesioginė reakcija į kūrybą ir diskusiją, kuri atsiskleis per kuruojamas nuotraukas, toliau tiriant ryšį tarp ‘darymo’ ir skaitmeninio bei techninio tarpininkavimo potencialo (Khanna).

Pastaraisiais metais matyti padidėjusi ir pasikeitusi „Making“ reikšmė kaip vertingos, šiuolaikinės, sociokultūrinės praktikos. Tai yra akivaizdu iš populiarių materialių praktikų atgimimo ir padaugėjimo, tokių kaip amatai ir amatininkystė, skaitmeninė ir asmeninė gamyba, diletantizmas, pasidaryk-pats kultūra (angl. DIY), presumerizmas (profesionalus vartojimas). „Making“ taip pat išplėtojo reikšmingą trauką ir kritišką dėmesį per akademines sritis, tokias kaip socialiniai mokslai, plėsdamas teksto pirmenybę, įtraukiant vizualias, sensorines, gyvas ir išradingas sąvokas kaip lemiamas tyrimo plėtojime.

Tačiau tokių praktikų pavadinimas „Making“ sukelia gausybę klausimų ir svarstymų. Kalbant plačiąja prasme, atsižvelgiant į tokį „Making“ praktikų platumą ir heterogeniškumą, ką gi šis dažnai šnekamosios kalbos (colloquial) bet kartu ir išsiskiriantis terminas pažymi ir nurodo?

Ar jis užfiksuoja pasidalintą žmogišką rankos jautrumą tolimesniame materialumo tyrinėjime ar sudėtingesnę, netiesioginę gebėjimų ir technikų konsteliaciją? Kas yra ypatingo ‘gamintojo’ ir ‘medžiagos’ santykyje, kokie veiksmai, procesai ir darbai turi būti atlikti? Kaip tai gali assume (prisiimti) ar mesti iššūkį normatyviniam, humanistiniam, esencialistiškam subjektyvumo ir tarpininkavimo supratimui? Atsižvelgiant į kapitalistinės produkcijos viršenybę, kuri taip visapusiškai aprūpino šiuolaikinį pasaulį, kaip „Making“ susikerta, susipina, įsikiša ar skiriasi nuo šių platesnių socio-techninių sąlygų? Jei „Making“ iškelia į pirmą vietą fizinių medijų produkciją ir eksperimentavimą, kaip tai sudaro žinių produkcijos b (a mode of būdąknowledge production)? Ar tai yra perteklius, atsisakyme ar opozicija lingvistinių formų konvencionalumui? Ar tai iškelia medžiagos sudėjimo ir neigimo problemą kaip būtinai fizinę, kaip priešingą materialumui, spekuliatyvumui ar kitam?

 

Birželio 27d. buvo organizuotas į kūrybos pristatymas ir apskritojo stalo diskusiją su:

  • Augustu Serapinu
  • Elena Narbutaite
  • Viktorija Rybokova
  • Vyteniu Buroku
  • Ali Eisa (Moderatorius)
  • Shama Khanna (Tiesioginis respondentas)
Read More