21 Sep Pakrantės bendruomenės pokalbiai | Martyna Jovaišaitė – Paukštė

Sezoniniam rudeniui jau įsibėgėjus, Pakrantės miškuose vis dar jaučiame vasaros šilumą ir darbingą rudens pradžią. Įkvėpimui pagauti, kalbinu dar vieną bendruomenės narę – fotografę bei stilistę Martyną Jovaišaitę – Paukštę.

 

Du sakiniai apie Tave.

Esu fotografė bei stilistė, mylinti maistą ir fotografinį meną. Kiekvieną dieną stengiuosi eiti šiuo kūrybiniu keliu, apjungdama man labai patinkančius dalykus: maistą, minimalizmą ir abstrakciją.

Tu dirbi su garsiausiais restoranais ir gastrobarais Lietuvoje. Kada ir kaip supratai, kad maisto fotografija – Tavo sritis?

Negaliu teigti, kad užsiimu tik maisto fotografija. Kai įstojau į Vilniaus Dailės Akademijos medijų ir fotografijos studijų programą, mano gyvenime jau buvo fotografija. Studijų metais dirbau įvairius su fotografija susijusius darbus, tačiau didžiąją jų dalį sudarė komerciniai projektai – renginiai. Praėjus keleriems metams, supratau, kad nejaučiu įkvėpimo ir trūksta kūrybinės veiklos. Aš domėjausi maistu, tačiau iš gastronominės pusės. Man visada patiko išbandyti naujus skonius, degustuoti. Visos kelionės, į kurias leidžiuosi kartu su vyru Augustinu, dažniausiai būna paremtos naujų skonių paieškomis. Taip nutiko, kad būtent tuo laiku, kai kilo noras išbandyti maisto fotografiją, mano vyras su draugais atidarinėjo restoraną. Jis paprašė padaryti keletą patiekalų nuotraukų ir tai mane sudomino. Mėgavausi skirtingas sritis apimančiu darbu, nes reikėjo tapti fotografe ir stiliste vienu metu. Suvokiau,  jog mano darbas turi tęstinumą. Visame tame darbe buvo ne tik maistas, tačiau ir bendravimas su žmonėmis – dėl to ir pasirinkau šią sritį.

 

Kaip kyla idėja tam tikro produkto kompozicijai?

Viskas susideda iš daugelio dalykų – gyvenimiškos patirties, baigtų mokslų ir kursų, kompozicinių suvokimų. Priklauso ir nuo vykdomo projekto – ar užsakovas suteikia visišką laisvę, ar duoda produktą, kurį reikia parduoti. Visada turi atsižvelgti į tai, kad produktas gražiai atrodytų ir skleistų pasirinktą žinutę, temą. Tai – darbas, teikiantis malonumą, nes kiekvieną kartą procesas vyksta skirtingai. Mano užsakovų sąrašas labai platus – nuo mažų restoranėlių iki didelių korporacinių įmonių. Nuo visiškos laisvės iki aiškiai išdėstomų taisyklių.  Tačiau stengiuosi darbuose palikti kuo daugiau savęs ir nepabėgti nuo savo stilistikos. 

 

Kodėl savo darbo vietą pasirinkai kūrybinių industrijų centre Pakrantė?

Mano darbo pobūdis toks, jog dažniausiai dirbu viena. Prieš dvejus metus į šį centrą įsikėlė mano vyro įvaizdžio ir dizaino studija, todėl dažnai čia atvažiuodavau. Mane sužavėjo šio pastato lokacija ir aplink sklindanti ramybė.  Šiuo metu gyvenu senamiestyje, todėl darbas čia – atgaiva nuo miesto šurmulio. Mano darbas yra individualus, tačiau, kai dirbu kitų žmonių apsuptyje, jaučiu, jog darbas tampa produktyvesnis. Pertraukų metu mėgaujuosi kava bei pokalbiais su kolegomis. Vienas iš mane nustebinusių šio centro privalumų – stiprus bendruomeniškumo jausmas. Tokiai asmenybei kaip aš, kuri niekada nebuvo dirbusi biure, visos bendros šventės yra tikras atradimas. Čia – bendruomenė, kuri nedirba kartu su tavimi, tačiau įsitraukia ir bendrauja tarpusavyje. Ši vieta kitokia, joje gali kartu padiskutuoti ir gauti įkvėpimo bei pagalbos iš kitų.

 

 

 

Jeigu Tavo įkvėpimas būtų skonis, koks jis būtų?

Tikriausiai kavos. Ji gali būti karti, rūgšti, saldi. Kiekvieną kartą kavos derinys gaunasi vis kitokio skonio. Kava tiktų ir tuo, kad niekada negali aiškiai nusakyti jos skonio, ji – įvairiapusė. Įkvėpimas taip pat nepastovus. Kartais kartus, kartais rūgštus, o kartais –  saldus ar su cinamonu.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Tekstas ir nuotraukos: Smiltė Budėnaitė