02 Aug Pakrantės bendruomenės pokalbiai | Justė Jonutytė

Kai pavargstame nuo miesto šurmulio bei kasdieninio žmonių srauto gatvėse – skubėjimo į vieną ar kitą susitikimą, šalia einančio praeivio pokalbio telefonu, norime atsidurti ramybės oazėje, kurioje galėtume atsipalaiduoti ir pamiršti visus rūpesčius. Jei spėliojate ir klausiate manęs, kur šalia miesto galima rasti tokią vietą, aš jums drąsiai atsakau – kūrybinių industrijų centre Pakrantė. Čia, vos keletą kilometrų atokiau nuo miesto, miško ir 2-ojo Valakampių paplūdimio apsuptyje įsikūrusi Šiuolaikinio meno asociacija savo glėbyje laiko galeriją, kurioje šiuo metu yra eksponuojama grupinė vasaros paroda Susipynusios istorijos. Apie šią parodą kalbuosi su RUPERT – projektų pagrindu veikiančio tarpdisciplininiu edukacijos, rezidencijų ir parodų centro direktore Juste Jonutyte.

 

Papasakokite, kokia šios parodos idėja / esmė?

Ši paroda turi du pagrindinius tikslus. Vienas jų – reflektuoti mūsų pastarųjų penkerių metų veiklą ir per šiuos metus suburtą bendruomenę. RUPERT organizacija, lygiai prieš penkerius metus , – 2013-tųjų metų liepą pradėjo savo veiklą architekto Audriaus Ambraso biuro suprojektuotame Pakrantės pastate. Taigi, šiais metais pasirinkome būtent liepos mėnesį grupinei vasaros parodai atidaryti. Joje dalyvauja daug mūsų buvusių rezidentų, edukacinės programos dalyvių ir kitų menininkų, kurie su mumis yra turėję bendrų projektų. Kitas parodos tikslas – tyrinėti medžiagiškumo sąvoką ir tai, į kokias medžiagas šiuo metu atsigręžia menininkai, kas juos domina bei kaip jų pagalba jie gali pristatyti savo idėjas.

Tamara Henderson, 2014

 

Kodėl Susipynusios istorijos?

Yra keletas šio pavadinimo sluoksnių. Terminą Susipynusios (angl. Entangled) pasiskolinome iš mąstytojos Karen Barad tekstų, kurie iš dalies įkvėpė parodą. Šį žodį, reiškiantį, jog viskas pasaulyje yra susiję,  ji dažnai vartoja savo rašiniuose, o mūsų architektai – Ona Lozuraitytė ir Petras Išora – labai tiksliai jį išreiškė parodos architektūroje. Tai galime įvardinti kaip dialogą tarp kūrinių, esančių Susipynusioje istorijoje.

1. Jenine Marsh, 2018                                                                        2. Indrė Šerpytytė, 2018

 

Įsivaizduokime, kad menu visiškai nesidomintis žmogus, smalsumo vedamas, užsuka į šią parodą, kaip jam galėtumėte ją apibūdinti?

Mano nuomone, kūrinių medžiagiškumas yra visiems suprantamas terminas. Juk medžiagos yra ne tik mene, jos yra ir buitiniame gyvenime, pavyzdžiui : popierius, ant kurio rašome, medžiagos, kurias renkamės namų grindims ar užuolaidoms. Taigi, medžiagiškumas nėra sudėtingas terminas, kurį visi suprastume skirtingai. Mes neturime požiūrio, kad meno žinovams parodą apibūdiname vienaip, o mėgėjams– kitaip. Mano manymu, medžiagiškumas yra visiems panašiai suprantama sąvoka. Ši grupinė paroda yra ir apie kitus klausimus, pavyzdžiui : kodėl XXI amžiuje, kai yra tiek daug įvairių naujų medijų kūrybai, žmonės toliau atsisuka į palyginti tradicinį mediumą – tapybą?

Rūtenė Merkliopaitė, 2016

 

Kodėl pasirinkote būtent šių menininkų darbus eksponuoti grupinėje vasaros parodoje? Kuo jie tarpusavyje susiję?

Pagrindinė menininkų jungtis – susidomėjimas išreikšti savo kūrybą tam tikrų medžiagų pagalba. Tarkime, menininkė Viktorija Rybakova naudoja popierių arba keramiką, Anastasija Sosunova naudoja resin (liet. Skaidri liejimo masė) medžiagą. Menininkė Athena Papadopoulos į savo kūrinį, kaip papildomą medžiagą, sudėjo net dirbtines blakstienas. Parodoje eksponuojami menininkų darbai ypatingai didelį dėmesį skiria ne tik naratyvui, bet ir kūrinių medžiagoms, išjautimui.

 

1.Viktorija Rybakova, 2017                                                               2.Than Hussein Clark, 2018

 

Tekstas ir nuotraukos: Smiltė Budėnaitė